Ar gali būti žydinti senatvė? Baltais plaukais ir šviesiomis akimis, kuriose, regis nėra nei šešėlio liūdesio, tokia jauki ir šilta, gebanti priglausti ir žmogų, ir avinėlį. Ir net netikrą priimti kaip savą…
Tie butaforiniai, tekančios saulės ir žydinčių obelų paslaptimi apgaubti Klaipėdos Botanikos sodo (jame pernai metų pavasarį vyko Globos namų gyventojų fotosesija) avinėliai tapo vienos iš mūsų herojų, Genutės Zdanevičienės (kai kalbinau, jai buvo 92 metai) simboliu. Ir “prilipo” prie Genutės avinėliai taip, kad niekaip kitaip šios močiutės nebepavyksta įsivaizduoti…Net jai iškeliavus Anapilin… Visai neseniai iškeliavus…
Ir diktofone likęs mudviejų pasišnekučiavimas apie gyvenimą kupinas tų baltų avinėlių jausmo, to lengvumo, kuris bet kurį šių dienų žmogaus sunkumą padaro ne tokį reikšmingą, gal labiau įsivaizduotą…
“Esu kaimo vaikas, kilusi iš bažnytkaimio Radviliškio rajone”,- pasakojimą pie save pradeda Genutė.
O kaip Klaipėdoje atsidūrėte?
Po karo, 1949 metais. Anksti apsivedžiau. Vyras dirbo geležinkelyje, remontavo vagonus. Kai atvykau į Klaipėdą, miestas buvo visai sugriautas, vieni griuvėliai. Tik Liepų gatvė išlikusi. Vokiečių jau nebebuvo. Apgyvendino mus vokiečių paliktuose vagonuose, dalinomės vieną vagoną per pusę su kita šeima. Maži kambariukai, pečiukai geležiniai. O paskui mano vyras susirgo. Nusiuntė jį gydytis Charkovą, nes geležinkelių darbuotojai galėjo važiuoti gydytis bet kur, po visą plačiąją tėvynę. O parvažiavo iš Charkovo kaip kitas žmogus, nepažįstamas. Tik vieną pusę kūno valdė, o kitos – ne. Pagyvenom dar kartu truputį ir likau našlė.
Dar vyrui gyvam esant, pradėjau dirbti popieriaus fabrike. Dirbau už du, nes reikėjo išlaikyti ir sergantį vyrą. Darbas popieriaus fabrike buvo sunkus, fizinis, bet atlyginimas geras. Užteko abiems.
Bet ar buvo kitokio darbo po karo? Visi dirbo, ką tuo metu reikėjo. Valgyti juk reikėjo… Ir ligonis namie. O tada, po karo, dar buvo su duona sunkiau. Nori duonos gauti, reikia eilėje stovėti. Į fabriką atveždavo ir duodavo po kepaliuką. Dviem žmonėm užtenka,- šypsosi moteris.
Dvidešimt keturių tapau našle, o trisdešimt keturių vėl ištekėjau. Gimė sūnus. Jau tada pradėjau šiek tiek siūti. Kai pastatė prie senojo turgaus pirmąį bendrabutį, pradėjau dirbti liftininke. Šitas darbas buvo labai lengvas.
Jūs labai lengvai pasakojate apie savo gyvenimą, tarsi jame nebūtų jokių sunkumų..
Užmiršau jau viską…(šypsosi) Yra toks pasakymas: kai skęsti, ir už šiaudo griebiesi. Kai nuo vaikystės pradedi sunkius darbus dirbti ir paskui nebūna sunku niekas. Ir dabar nesiskųsčiau, jegu bent šiek tiek sveikesnė būčiau. Man bėdos dabar iš viso nėra, mane čia labai visi globoja. Turėjau kur gyventi, bet pati pasiprašiau į Globos namus, ką aš ten darysiu, kai tokia sveikata, vaikai irgi neprivažinės. O pas vaikus gyventi irgi ne kas – tapsime vieni kitiems negeri. Bet vaikai čia atvažiuoja. Labai dalyvauja visur. Man viskas gerai, aš labai patenkinta. Senas žmogus nebeturi daug norėti, o džiaugtis tuo, kas yra. Būna, kad čia (Globos namuose. – Aut. past.) žmonės kartais “unorą” rodo, o man juokas ima… Kodėl tu, žmogau, taip save iškeli? Nereikia “keltis”.
Kas padeda? Gal juokas?
Liūdesio prisileisti nereikia, nes jis paskui “paima” ir nepaleidžia. Jeigu sakai, kad man neliūdna, daug lengviau palieka, negerumai patys nueina…Esu optimistė, iš tų, kurie visur stengiasi geras puses matyti. Niekam nesisukundžiu, jeigu sunku, nusisuku į kampą, ašarą nubraukiu ir vėl viskas gerai.
Ar turėjote svajonę?
Mano tėvai nebuvo turtingi, vaikus kiek galėjo mokino, mano sesuo ir brolis mokėsi gimnazijoje. Tėtis norėjo, kad visi turėtume specialybę. Iš Vokietijos po karo vežė daug siuvimo mašinų. Tai man, paauglei, tėtis nupirko siuvimo mašiną “Zinger”. Iki šiolei ta siuvimo mašina tebėra kaime. Ji siūdavo ji labai gerai. Kai dirbau liftininke, nors darbe ir nebuvo galima siūti, tai atsinešdavau tai, ką galima rankomis daryti. Turėjau kambarėlį, tai paleisdavau liftus ir darbuodavausi.
Patiko siūti?
Labai patiko! Siuvimas man buvo “dūšios” reikalas. Esu baigusi siuvimo kursus. Siuvau rūbus statytom rankovėm, kimono ir reglan. Į siuvyklą nėjau, man buvo daug geriau liftininke dirbti ir namuose siūti.Eilės net pas mane buvo, laukdavo ponios po mėnesį. Būdavo atsineša ponios žurnalą su modeliu ir klausdavo: “Iš kur gauti jo iškarpą?” Darydavau pati. Ir anais laikais reikėjo nusimanyti apie madą. “Mariakai” atveždavo žurnalų. Įsivaizduojate, išsiplėšdavo lapą iš žurnalo klientė, kad kitai nepasiūčiau tokios pat rūbo (juokiasi).
Girdėjau, jog anksčiau mėgote keliauti.
Kol jaunesnė buvau, daug važinėdavau.. Buvau “cekauna”, plačiąją tėvynę iki Kurkso išmaišiau. Šešis metus buvau našlė, tai tuos metus išnaudojau keliaudama. Laisvai važinėdavau, jokių ataskaitų niekam nereikėjo duoti…. O kadangi dirbau, turėjau kapeikų, siuvau, gaudavau dvi algas.
Jei galėčiau pati viską daryti, tai gal ir dabar dar kur nors važiuočiau, bet jei nebegali kažko, tai to ir nebenorėk…Taip, kad niekur nebenoriu važiuoti, man ir čia gerai.
Aš pati nebevaikšau. Dėl kojų. Bet važinėju! Kaip ponia (juokiasi). Bet va, dabar visi su kelnėm, sijonų nenešioja. O aš, pažiūrėkit, nešioju sijoną, kad nematytų jog mano kojos nevienodos. “Užsiretušuoju” pati save ir viskas.
Genute, o kas jums dabar suteikia džiaugsmo?
Nebelakstau niekur, geriau knygas paskaitau, kiek galiu. Įdomu ir sveika. Laikas užimtas, nesirūpinu, kad kas mane pašnekintų. Skatydama atjaunėju, geriau skaityti, nei tuščiai bendrauti, ką nors apkalbėti. Dabar apie karą skaitau. Man labai įdomu. Mėgstu istoriškas knygas. Romanų laikai jau praėjo (juokiaisi). Kai skaitau, gyvenu tose knygose, tose istorijose…
O kaip akys, ar dar leidžia skaityti?
Vienu metu buvo visai pasilpusios akys. Man jau “rodėsi” burbulai, buvo ir rūkas, kaip dūmai. Pasakė daktarai, kad reikia lašinti lašelius. Operaciją daryti liepė, bet pinigų neturėjau, o eilė ilga, tai pradėjau daryti pratimus, akių mankštą, kuriuos radau laikraštyje. Dabar skaitau laisvai, lašelių nereikia.
Štai iš tokių niekų ir gyvenu (juokiasi) O kam gerti vaistus? Du kartus “mirusi” buvau, plaučiai nesveiki. Daug visokių ligų būta. Dabar vartoju tik dvejus vaistus – aspiriną ir kad kraujagysles plėstų.
Aš dirbu pati sau psichoterapeute. Ir man tai geriausias vaistas…
Foto. Nuotraukos autorė – fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė.
Kalbėjosi Rolanda Lu
