Mūsų namuose skambėjo juokas ir tvyrojo pati smagiausia nuotaika.

Prieš grįždamas į Šiaurės ašigalį, mus aplankė Kalėdų senelis.

Kaip gera būti kartu. Kaip šilta jausti artimo petį šalia. Kaip džiugu būryje pasitikti ateinančias gražiausias metų šventes.

Mūsų namuose šiandien sklandė ypatinga dvasia, kuri vertė kiekvieną susimąstyti, sustoti minutei ir prisiminti viską, kas įvyko per šiuos metus.

Liepos 23 d. mūsų globos namai atšventė dvidešimties metų jubiliejų.

Atrodo daug, o kartu tiek mažai, nes priešakyje dar ne vienas dvidešimtmetis.

Tai buvo džiaugsmo, jaudulio, šypsenų, sveikinimų, pačių geriausių emocijų kupina diena.

Žiema, žiema, bėk iš kiemo!!!

Jei nebėgsi išvarysim,

Su botagais išbaidysim!!!

Kad ir ne kartu būryje, kad be svečių ir taip pasiilgtų artimųjų mes šypsojomės, mes džiaugėmės, mes šventėme, nes svarbiausia neprarasti švenčių savo širdyse, ir tikėti, kad kitos šventės bus didžiuliame būryje, su daugybe apsikabinimų.

Kalėdiniai stebuklai jau prasidėjo. Klaipėdietis Raidas savo paties sodintą kėnį, puoselėjo 20 metų. Jis džiugino klaipėdiečio šeimą, aplinkinius kaimynus. Bet metams bėgant medžio dydis pradėjo kelti rūpesčius, tapo nesaugu, todėl klaipėdietis nusprendė gražuolį kėnį padovanoti.

Šiandien pasiraitojome rankoves ir kibome į darbą. Po darbų mūsų moliūgai praregėjo ir iš laimės šviesti pradėjo…

Globos namų devynioliktąjį gimtadienį paminėjome apsupti pačių artimiausių čia gyvenančių ir dirbančių žmonių. Mūsų mažoje šventėje netrūko džiaugsmo šypsenų, padėkos žodžių, dainų iš širdies ir nuostabaus jausmo, kad čia mūsų namai, kuriuose visada gera ir jauku, nes esame apsupti vienas kito šiluma.

Su Valentina Burmakina, kuriai mūsų pokalbio dieną buvo 83 metai, susipažinau šiek tiek anksčiau, nei užsukau pasikalbėti į jos kambarėlį Klaipėdos globos namuose.

Mačiau ją  fotomenininkės  Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės sukurtose nuostabiose fotografijose ir video, kuriame ši, vis dar labai graži moteris (vadinti ją sena neapsiverčia liežuvis), pasakojo apie savo gyvenimo vyrus, apie meilę.

Ir…apie vienatvę. Kuri yra dažna senų žmonių palydovė.

O štai kitame nufilmuotame epizode Valentina stovi po žydinčiu medžiu, pasidabinusi skrybėlaite ir, regis, susilieja su pačiu žydėjimu, kurio vis dar apstu jos pačios akyse…
Prisėdusi ant kėdės, apžiūrinėju kambarį, kurį puošia knygų lentynos ir šventųjų paveikslai.

O kol Valentina man ruošia ramunėlių arbatą ir ant stalo krauna vazas su saldainiais ir sausainiais, kol ūžia virdulys ir neįtikėtinia guvi kambario šeimininkė pusbalsiu mane įtikinėja, jog moterims būtina valgyti saldžiai, nejučia “įkrentu” į Valentinos akis.

Tamsiai pilkai rudas, tokias gilias, regis, vedančias kažkur į begalybę. Netrukus bandysiu suprasti, kas už jų, tačiau pastebėjusi padažytas blakstienas, neištvėrusi klausiu:

Valentina, jūs dažotės?!
Na, taip, visuomet! Jeigu ryte atsikeliu “nei šiokia, nei tokia”, niekaip negaliu išeiti į koridorių. Būtinai turiu susitvarkyti. Tik kai “nusipiešiu save”, einu į dienos šviesą.

Ir oda jūsų labai graži…– nuoširdžiai stebiuosi.
Viskas, ką valgote, ant veido matosi. Aišku, būna ir geri genai. Bet maistas ir džiaugsmas, kurį patiriate, yra labai svarbūs jūsų grožiui.

Gerai atrodote, Valentina.
Ooo… aš jau bobulytė. Poryt man bus 83.

Valentina, ar jūs laiminga?
Aš manau, kad man gyvenime pasisekė, ne asmeniniam gyvenime, o apskritai gyvenime.

O kodėl jums pasisekė?- labai nekantrauju išgirsti.

Tuojau pasakysiu…- išlaiko intrigą žavinga, ryškiais oranžiniais plaukais moteris.

Netrukus, gurkšnodamos arbatą, imame šnekučiuotis apie Valentinos gyvenimą. Ji gimė ir ilgai gyveno Jaroslavlyje, Rusijoje, netoli Maskvos, prie Volgos. O dukra – Klaipėdoje, paskui išsikėlė į Rygą. Dirbo įvairius darbus, bet labai mėgo rašyti, todėl dar būdama Rusijoje pradėjo dirbti neetatine korespondente.

Rašymas iki šiolei yra vienas iš labiausiai ją įkvepiančių užsiėmimų. Anksčiau Valentina rašė straipsnius Klaipėdos laikraščiams apie Globos namus, kuriuos gyvena jau 8 metai, iki šiol rašo eilėraščius, prozą, priklauso miesto poetų klubui. “Man čia patinka,- tarsteli, akimis apžveldama savo kambarėlį, turėdama mintyje Globos namus namus, kuriuos gyvena jau aštuoneri metai.

Valentina, kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje?

Kai išsiskyriau su pirmuoju vyru, pasidarė liūdnoka vienai dviejų kambarių bute Jaroslavlyje. Nusprendžiau keistis butą ir krausytis arčiau dukters. Nepavyko rasti buto Rygoje, tai atsikrausčiau į Klaipėdą
Man patiko Klaipėda, apskritai, patiko Lietuva. Ir žmonės patiko.

Dirbau įvairius darbus, vyriausiąja padavėje resorane Žvejybos uoste, parduotuvės vedėjos pavaduotoja, bendrabučio administratore – per trumpą laiką padariau jį prestižiniu. Norėjau “eiti” į jūrą, bet neišleido,- lėtai, iš atminties klodų traukdama prisiminimus pasakoja moteris.

Tačiau jūs neilgai Klaipėdoje gyvenote viena?
Su antruoju vyru susipažinome šokiuose “Kam virš 30”. Jis mane vis kvietė ir kvietė šokti. Buvo 16 metų jaunesnis, labai mane įsimylėjęs, o aš tuomet jaučiausi labai vieniša. Man patiko, kad jis negėrė, neturėjo žalingų įpročių. Patiko, kad buvo jaunas (šypteli). Rusas, dirbo CBK meistru. Su antruoju vyru pragyvenau 15 metų. Ir išsiskyrėme.

Kodėl, jeigu galiu šito klausti?

Et, matyt, mano siela labai jauna (atsidūsta). Jis buvo nepriekaištingas vyras, bet man to negana. Aš jo nemylėjau. O man būtinai reikia mylėti! Žinoma, rūpinausi juo, buvau gera žmona, mėgstu ir moku skaniai gaminti. Tačiau man nepakako vien tik jo meilės, norėjau ir pati mylėti. Pajutau, kad jis man svetimas vyras.

O kaip atsiradote Globos namuose?

Turėjau draugę mokytoją, ji gyveno šiuose namuose. Jai čia patiko. Buvau dar ne visai sena, apie 70 metų, bet labai vieniša. Todėl nusprendžiau čia atsikraustyti.

Iš jūsų pasakojimo suprantu, kad gyvenime buvo visko. Ir vis dėl to, kas žmogui svarbiausia?

Aišku, svarbiausia sveikata, o kad ji būtų, turi būti meilė: meilė profesijai, žmonėms, šeimai, vaikams. Tada žmogus yra laimingas, kai visos gyvenimo sritys pripildytos meile. Jeigu kažkur nesiseka, trūksta meilės, reikia stengtis ir tai keisti.

Ar jums pačiai išėjo taip gyventi?

Aš stengiausi į tai eiti. Todėl ir išsikyriau su vyru, kad nejaučiau meilės. O apsimetinėti nenorėjau.

Tai Jums nepatinka meluoti žmonėms?
Niekur negalima meluoti. Nei sau, nei kitiems. Reikia gyventi taip, kaip sako širdis, eiti ten, kur kviečia vidus. Kaip širdis pasako, taip ir reikia gyventi. Ji niekuomet neapgaus. Be to… Aš labai tikintis žmogus. Man cerkvė – antri namai. Beveik kiekvieną sekmadienį einu ten. Meldžiuosi ne tik cerkvėje, aš kiekvieną dieną kalbu su Dievu taip, kaip dabar kalbuosi su jumis. Pasakau jam, pavyzdžiui, kad labai noriu sutikti man reikalingą žmogų. Sakau Dievui: matai, kaip man liūdna, aš noriu kuom nors rūpintis, mylėti…

Tai jūs, Valentina, norite meilę sutikti?

Taip žinoma! Aš noriu mylėti, noriu rūpintis. Tik va, mano žvilgsnis gana niūrus, rimtas. Tikriausiai tai žmones atbaido?

Bet kai jūs šypsotės, tikrai neatrodote niūri. Ir jūsų akys labai įdomios

Taip, bet aš labai retai šypsausi, tik būdama su kai kuriais žmonėmis. Kai man žmogus malonus, aš su juo kalbuosi.

Ar jūs esate laiminga, Valentina?

Aš būnu laiminga… Dėkoju Dievui, kad pakliuvau čia, man čia labai patinka. Turiu vienvietį kambarį. Tai labai patogu. Yra žmonės, kurie mane prižiūri, rūpinasi manimi. Pasidariau čia interjerą pati. Maistas yra, nereikia gaminti. Aš esu laiminga dėl tos laisvės, kurią turiu. Kur noriu, ten einu, pas mane ateina svečių, turiu daug draugų mieste. Ir į koncertus, ir į kavinę su draugėm.

Tačiau jūsų balse jaučiu liūdesį…

Žinote…Globos namuose gyvenantys žmonės iš tiesų yra niekam nereikalingi. Laimingos bobutės gyvena šeimose su anūkais, vaikais, jos reikalingos savo šeimoms, o mes jiems esame papildoma našta. Gal ir kažkiek reikalingos, bet nebūtinos. Jie gali be mūsų gyventi ir jiems patogiau, kai mes gyvename čia. Visos čia gyvenančios moterys mano taip pat. Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal čia kaltas gyvenimas, gal jauniems žmonėms sunku.

Gal kol jauni žmonės nesusimąsto apie senatvę…

Pasens visi. Tik dauguma negalvoja, kad bus seni. Jie mėgaujasi gyvenimu. Daugelis mano, kad dabar smagiai pagyvens, o paskui, kai ateis senatvė, pasikeis. Tačiau charakteris senatvėje liks toks, koks buvo jaunystėje. Reikia, kad žmogus gyvenimo eigoje kažko išmoktų. Žmonės gali būti tokie, kokie nori būti, tik rekia to siekti. Ir tuo rūpintis primiausia turėtų tėvai, mokydami juos gražių dalykų, kurių paskui prireiks. Kokias savybes puoselėsime jaunystėje, tokios liks senatvėje.

Valentina, pasakykite receptą, kuris gali padedė žmogui būti laimingu.

Reeceptas toks: reikia savyje vystyti atvirumą, jautrumą kitam žmogui, labai svarbu būti geru. Svarbu ieškoti ir palaikyti gėrį kituose žmonėse. Juk negali žmogus būti tik su blogomis savybėmis! Pagirkite net už smulkmeną: štai, koks tu šaunuolis, kad pastebėjai, aš tai negalėčiau taip, o tu štai, supratai… Nereikia mokyti, jeigu suklydo, paaiškinkite, kur padarė klaidą ir to pakaks. Ieškokite žmoguje ne bloga, o gera, dėmesį sutelkite ne į negatyvius poelgius, o teigiamus bruožus. Nereikai tausoti gerų dalykų, o atiduoti juos kitiems. Pamatėte gerą žmogaus savybę, parodykite dėmesį ir pagirkite.

O jeigu galėtumete mostelėti burtininko lazdele, ar būtų, ką pakeistumėte savo gyvenime?
Žinoma. Aš gailiuosi, kad jaunystėje, iki 45 metų, dariau daug klaidų. Keičiau lengvai draugus, nesigilinau, netausojau gerų santykių su artimaisiais ir su vyrais. Maniau, kad viskas netikra, kad tai trumpa gyvenimo atkarpa, gal man to neprireiks gyvenime. Labai dažnai priėmiau žmones tokius, kokius mačiau, vertinau pagal jų elgesį ir neieškojau juose gerų dalykų.

Tai vadinasi, ką pasakėte ankčiau, yra iš jūsų patirties ir dabar manote kitaip?

Jeigu galėčiau sugrąžinti praeitį, būčiau dar laimingesnė, gyvenčiau didelėje šeimoje, su vaikais ir anūkais, aš visus mylėčiau, gaminčiau jiems visokius skanius dalykus ir juos vaišinčiau, dažnai daryčiau jiems mažas šventes.
Juk nieko nėra svarbiau, kaip matyti artimą žmogų laimingą, jo degančias akis ir jam dar duoti daugiau, pagirti, paskatinti. Išsakyčiau visus gražius žodžius, kuriuos jaučiu.
O anksčiau aš norėjau, kad manimi rūpintųsi, kad man sakytų, kokia aš gera. O kuo aš buvau gera? Tik savo išvaizda, nes daugumai patiko mano išorė. Jauna, simpatiška, sveika. Tačiau niekam nedaviau to, kas buvo mano viduje, maniau, to nereikia. Aš tik norėjau, kad man duotų, kad manimi gėrėtųsi…

O kada jums visa ši išmintis atėjo. Gal su Dievu?

Taip, tik su Dievu! Nes aš su juo kalbu kaip su jumis dabar, kiekvieną vakarą.

Klausau jūsų ir mąstau: jeigu ši moteris dar tiki, kad gali įsimylėti, tai man…

…tai jums tik pradžia jūsų nuostabaus gyvenimo! Ir meilė gali ateiti bet kada. O kuo daugiau meilės, tuo geresnė nuotaika, jei gera nuotaika, tai ir sveikata gera, nes nuolat jauti energijos pritekėjimą nuo džiaugsmo.
Ir nereikia savęs teršti nereikalingais santykiais, nes nuo to nuotaika blogėja ir jautiesi blogai. Laikykitės kuo toliau nuo tokių žmonių, kurie jums neįdomūs…

Valentina apie save trumpai

Man 83-eji. Bet dar ne vakaras! Aš tikiu, kad mano gyvenime dar bus meilė – rimta, švelni, tikra. Mes rūpinsimės vienas kitu, gal gyvensime ir atskirai, bet susitikinėsime, kalbėsime vienas kitam malonius dalykus, sakysime vienas kitam komplimentus. Kiekvienam žmogui – ir vyrui, ir moteriai – reikia dėmesio, bendravimo ir gražių santykių. Kiekvienam žmogui reikia meilės…

 

FOTO: Fotomenininkės Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka